Gyvenimo pagrindas

Vanduo - iš pirmo žvilgsnio paprastas cheminis vandenilio ir deguonies junginys, tačiau iš tikrųjų tai pats svarbiausias organizmo sandaros ir funkcionavimo komponentas, gyvybės Žemėje pagrindas.

Du trečdalius žmogaus kūno sudaro vanduo, nors jo kiekis metams bėgant gerokai kinta. 3 mėnesių vaisiaus kūnelį sudaro 95 proc. vandens, 5 mėnesių - 85 proc., naujagimio - 70 proc.
Suaugusio žmogaus kūne yra 65 proc. vandens, senatvėje - 60 proc.
Daugelis mokslininkų mano, kad viena iš žmogaus senėjimo priežasčių yra sumažėjęs koloidų, ypač baltymų, gebėjimas surišti didesnį kiekį vandens.
Organizme nėra nė vieno proceso, susijusio su medžiagų apykaita, kuris vyktų nedalyvaujant vandeniui. Todėl sudedamoji vandens apykaitos dalis yra vandens balansas. Jį lemia gaunamo ir išskiriamo skysčio santykis. Vandens kiekis individo organuose ir audiniuose turi būti nekintamas dydis - tai svarbi žmogaus egzistavimo ir normalios gyvybinės veiklos prielaida.

Vandens apykaita organizme vyksta labai intensyviai, o kartu turi būti išlaikoma griežta suvartojamo ir išskiriamo vandens pusiausvyra. Organizmas per parą išskiria 2-2,5 litro skysčių, vadinasi, tiek jų žmogus turi ir suvartoti. Suvartojamo vandens kiekį sudaro: geriamasis vanduo - 800-1000 ml sriubos 450-500 ml vanduo, esantis kietuose maisto produktuose - 700 ml vanduo, susidarantis pačiame organizme - 300-400 ml Netekus 1-1,5l vandens jau reikia atkurti vandens balansą. Jeigu žmogaus organizmas dėl vandens trūkumo praranda 6-8 proc. kūno masės, pakyla kūno temperatūra, padažnėja kvėpavimas, ima smarkiau susitraukinėti širdis, padidėja kraujo klampumas, parausta oda, atsiranda raumenų silpnumas, vangumas, galvos skausmas ir svaigimas. Oda tampa suvytusi, raumenų tonusas gerokai sumažėja. Netekęs 25 proc. skysčių žmogus miršta.

Tačiau ar negalavimai priklauso tiktai nuo vartojamo vandens normos?

Yra daug ligų, susijusių su vandenyje esančiais mikroelementais. Be to, per vandenį galima užsikrėsti ir infekcinėmis ligomis.
Vandens telkinių ir gruntinio vandens taršos šaltinis žinomas gerai - tai įvairios nuotekos, paviršiniai srautai iš užterštų teritorijų, sąvartynai, vandens transporto priemonės, oro išmetalai. Be abejo, reikšmingas vaidmuo tenka ir žemės ūkyje naudojamoms augalų apsaugos priemonėms ir trąšoms - tiek mineralinėms, tiek organinėms. Pramoninėse nuotekose dažnai būna sveikatai pavojingų medžiagų, tarp jų - kancerogenų ir mutagenų. Pasaulinės sveikatos organizacijos Europos biuletenyje paskelbta informacija apie intensyvų vandens teršimą Albanijoje. Didelė vandens tarša pastebima ir Vokietijoje. Užteršti vandens telkiniai Didžiojoje Britanijoje - kadmiu, švinu, arsenu, gyvsidabriu. Smarkiai teršiamas Baltijos jūros vanduo, jame randama gyvsidabrio, naftos produktų ir kitų kenksmingų medžiagų. Gyvsidabrio būna ir žuvyse, ir zooplanktone. Europos šalių specialistams ypač didelį nerimą kelia tai, kad vandenyje randama daug pesticidų, nitratų, kurių koncentracija dažnai viršija ribines leistinąsias normas. Pavyzdžiui, Vokietijoje pesticidų koncentracija gruntiniuose vandenyse iki 20 kartų viršija ribinę leistinąją koncentraciją. Ir kartu visai pagrįstai pažymima, kad niekam nepakaks ryžto uždrausti naudoti pesticidus, nes tai ekonomiškai labai naudinga.

Į geriamąjį vandenį cheminės medžiagos, bakterijos, virusai patenka ir iš vandentiekio vamzdžių. Esamos ribinės leistinosios koncentracijos vertės apskaičiuotos suaugusiems žmonėms, kurių kūno masė vidutiniškai yra 70 kg, todėl labiausiai nuo nepalankaus poveikio neapsaugoti vaikai. Manoma, kad dėl aplinkos, užterštos nitratais, švinu ir kitomis medžiagomis, vis daugiau žmonių serga alerginėmis, širdies-kraujagyslių ir psichinėmis ligomis. Gerinti reikia ir vandenį, tiekiamą centralizuotai, komunaliniais ir žinybiniais vandentiekiais.

Labai svarbu laiku atlikti vandens tyrimus ir nustatyti, ar jis atitinka Europos Tarybos direktyvas, ir pritraukti specialistus kompleksiškai spręsti klausimus, susijusius su vartojamo vandens ruošimu ir valymu. Europos Bendrijos direktyvą "Dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės" (80/778/EB) Europos Taryba priėmė 1980 m. liepos 15 d., ji labiau žinoma kaip "Geriamojo vandens direktyva" (Drinking Water Directive); šis dokumentas buvo pagrindas rengiant šalių ES narių įstatymus šioje srityje. Direktyvoje apibrėžti 66 geriamojo vandens kokybės parametrai, suskirstyti į kelias grupes (organoleptiniai rodikliai; fiziniai-cheminiai parametrai; medžiagos, kurių didelis kiekis vandenyje nepageidaujamas; toksinės medžiagos, mikrobiologiniai suminkštinto, vartojimui skirto, vandens rodikliai). Daugumai parametrų nustatyti du ribinės leistinos koncentracijos lygiai. Lygis G - tai ilgalaikis tikslas, kurį šalys ES narės turėtų įgyvendinti perspektyvoje. Lygis I - vandens kokybės rodiklių dydžiai, kuriuos privalo pasiekti visos šalys. Direktyvoje šios normos nustatytos kaip kiekvieno parametro vertės MAC (Maximum Admissible Concentration). Šalių ES narių įstatymuose turi būti nustatytos tokios vandens kokybės normos, kurios nebūtų prastesnės už MAC vertes. 1998 m. lapkričio 3 d. Europos Sąjungos Taryba direktyvą, galiojusią nuo 1980 m., pakeitė nauja direktyva "Dėl žmogaus vartojamo vandens kokybės" (98/83/EB). Naujojoje direktyvoje privalomų kontroliuoti parametrų skaičius sumažintas, tačiau daugelio jų ribinės vertės sugriežtintos dar labiau.

LIETUVOS HIGIENOS NORMA HN 24 : 2003 "GERIAMOJO VANDENS SAUGOS IR KOKYBĖS REIKALAVIMAI"

Europos Sąjungos teisės aktai, kurių nuostatos perkeltos į šią higienos normą.
- 1979 m. gruodžio 17 d. Tarybos direktyva 80/68/EEB dėl požeminio vandens apsaugos nuo taršos tam tikromis pavojingomis medžiagomis.
- 1988 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyva 89/106/EEB dėl valstybių narių įstatymų, kitų teisės aktų ir administracinių nuostatų, susijusių su statybos produktais, derinimo.
- 1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyva 91/676/EEB dėl vandenų apsaugos nuo žemės ūkyje naudojamų nitratų taršų. 1998 m. lapkričio 3 d. Tarybos direktyva 98/83/EB dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės.
- 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus.
- 2002 m. gegužės 13 d. Komisijos sprendimas 2002/359/EB dėl statybos produktų, besiliečiančių su žmonėms vartoti skirtu vandeniu, atitikties atestavimo procedūros pagal Tarybos direktyvos 89/106/EEB 20(2) straipsnį.